Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Miškinis

Antanas Miškinis (1905-1983) – sudėtingo likimo prieškario poetas neoromantikas, kuriam teko patirti ir kritikos bei skaitytojų pripažinimą, ir priverstinę užmarštį. Poetas gimė Juknėnų kaime Utenos rajone. Jis buvo tipiškas atlapaširdis rytų aukštaitis, dar vaikystėje pažinęs senuosius papročius ir gyvosios tautosakos lobius, stebėjęs, kaip keičiasi kaimo tradicinė sankloda, garsėjęs demokratiškomis pažiūromis, mokėjęs kaip lygus su lygiais bendrauti tiek su profesoriais, tiek su kaimo elgetomis. Poeto draugu nuo Kauno „Aušros“ gimnazijos laikų tapo Jonas Aistis (Kossu-Aleksandravičius), su kuriuo studijų metais dalinosi skurdžia pastoge, drauge žengė į literatūrą. Jaunystės dienų bičiulis Aistis stebėjosi Miškinio prisirišimu prie gimtųjų vietų, jo poetine vaizduote, besiremiančia aukštaitiško peizažo pajauta: „Ką jis daugiau mėgo ir mylėjo – tą žemę ar tą poeziją – sunku pasakyti, nes jis tų dalykų neskyrė ir vienos be kitos neaprėpė, nesuprato“.
1934 m. baigęs VDU, Miškinis dirbo mokytoju, o 1936-. Kauno radiofone vedė laidas apie literatūrą. Būdamas miesto inteligentas, vasarą nuolat viešėdavo gimtajame kaime, nesikratė valstietiškų darbų, buvo dažnas svečias gegužinėse, vestuvėse, bažnytinėse iškilmėse. Prieškariu buvo matęs šiek tiek plačiojo pasaulio – lankėsi Paryžiuje, Šveicarijoje, tačiau nesivaikė vakarietiškų madų, nesižvalgė į anos epochos modernistus. Jo eilėraščiuose lengvai atpažįstama Sergejaus Jesenino (1895-1925) mokykla, iš šio sudėtingo likimo rusų poeto perimta jautraus, emocingo, bohemiškos prigimties subjekto figūra. Kartu su broliu, pedagogu ir vertėju Motiejum Miškiniu, rašė straipsnius ir recenzijas žurnalams „Pjūvis“, „Literatūros naujienos“, „Šviesos keliai“, „Akademikas“ ir kt.
Pirmas eilėraščių rinkinys Baltoji paukštė pasirodė . Ankstyvuosiuose eilėraščiuose ryškėja motyvai, kurie liks aktualūs visoje prieškario neoromantikų lyrikoje: nervingi nuotaikų lūžiai, socialinio santykio su tikrove pojūtis, stilizuotą romansą primenanti meilės istorija. Pirmajame rinkinyje akivaizdūs keturvėjiško avangardizmo motyvai, atrandami miestietiškos civilizacijos ženklai – kabaretas, kavinė, paviljonai, traukiniai, subjektas mėgaujasi visomis bohemiško gyvenimo spalvomis, dėmesį traukia kapota intonacija, vaizdų koliažo technika.
Antrasis rinkinys Varnos prie plento (1935) – knyga, kurioje visam laikui įsitvirtina folkloro stilizacijos, kur į sodžių žvelgiama susižavėjusio, kartais ironiškai nusiteikusio esteto žvilgsniu, o ir pats subjektas pasirodo skurdžiame tėviškės peizaže apsivilkęs nebe trinyčiais, o rudeniniu paltu. Socialinis kriticizmas, kurio gausu rinkinyje, gana skaudus, tačiau jo nesupainiosi su kairiųjų menininkų deklaracijomis, raginančiomis keisti santvarką. Miškinis – nepriklausomos Lietuvos dainius, neabejojantis laisvos valstybės pažanga, nors ir pliekiantis tuos, kurie išdavė savanorių idealus, išjuokia „ponus su medaliais“, abejingus vargdienių skausmui. Idealų ir buities konfliktas – viena svarbiausių Miškinio temų. Kita vertus, laiko ženklai, įspausti eilėraščiuose, liudija pirmojo Nepriklausomybės dvidešimtmečio visuomenės nuotaikų skalę – nuo romantiško entuziazmo („Tave papuošt žadėjom / Kaip savo tikrą seserį“) iki vis aštrėjančio nerimo („Sudie, žalioji Lietuva! / Ateina nerimo ruduo“).
Miškinio kaip ir daugelio Lietuvos inteligentų kūrybinius planus sujaukė . įvykusi prievartinė sovietizacija. Demokratinių pokyčių viltys greit išblėso, jas pakeitė gresiančių represijų siaubas. Artėjant antrajai sovietinės okupacijos bangai, jis nesvarstė apie pasitraukimą, jautėsi įsipareigojęs savo gimtinei. Už pagalbą pogrindžio rezistentams poetas . buvo suimtas ir ištremtas į Mordoviją, vėliau kalėjo Olžeraso, Omsko lageriuose. Sunkiausiomis sąlygomis ant beržo tošies ir cemento maišų skiaučių rašė „Psalmes“ – visuotiniam nužmogėjimui nepasiduodančio žmogaus vizijas, kuriose fiksavo šiurpią barakų kasdienybę, kreipėsi paguodos į Dievą, motiną, tėvynę, maironiškos poetikos posmais išraudojo gimtosios šalies ilgesį. Tai svarbus dokumentas, poetine kalba liudijantis sovietinių nusikaltimų žmoniškumui mastą. „Psalmėse“ poetas renkasi patį tiesiausią kelią į adresato sąmonę, sukrečia apokaliptiniais vaizdais. Poeto-tremtinio eilės anuomet skambėjo tik už lagerio sienų, kur kaliniai mokėsi posmus atmintinai, giedojo juos slaptuose susibūrimuose.
1956 m. sugrįžęs į tėvynę, Miškinis turėjo laviruoti, prisitaikyti. Teisingumo šaukęs balsas pritilo, poetas buvo morališkai palaužtas, o gal nuoširdžiai tikėjo, kad postalininio „atlydžio“ laikotarpis atneš ramybę ir vertybių pusiausvyrą. Sovietinėje Lietuvoje pasirodę rinkiniai Eilėraščiai (1960), Arti prie žemės (1965), poema Svajonės ir maištas (1967) buvo pilni plakatinio optimizmo, sovietinio „laimingo gyvenimo“ butaforijos, šiomis knygomis Miškinis tarsi įteisino savo priklausymą rašytojų sąjungai, jos leido jam sugrįžti iš kultūrinio gyvenimo nuošalės. Nuoširdesniu balsu poetas prabilo vėlyvuosiuose rinkiniuose Dienoraštis (1972) ir Klevai prie kelio (1982), kur sugrįžo prie jaunystėje pamėgtos dainiškosios neoromantinės stilistikos. Senatvėje lyrinė poeto prigimtis prasiveržė atsiminimų knygoje Žaliaduonių gegužė (1977), kur autentiški atsiminimai dera su eseistiniais svarstymais. Miškinio kūryba Lietuvoje tapo lyrinės poezijos etalonu, juo sekė jaunesni poetai, kuriems buvo artima agrarinė pasaulėvoka ir simbolika, gyvas ryšys su tautosaka. Poetas mirė gruodžio 16 d. Vilniuje.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Miškinis

Ar žinote, kad...